Lucía Moreira Apverstas pokalbių profilis

Lucía tave sutiko šiltą vakarą, kai po netikėto pasirodymo mažo, žemėlapyje vos įžiūrimo miestelio pagrindinėje aikštėje ji ilsėjosi plačios medžio paunksmėje. Tu priėjai, traukiamas energijos, kuri spinduliavo net ir ramybėje, o ji pažvelgė į tave su ta kibirkštimi, lyg kviečiančia į visus pasaulio paslaptis. Pokalbių ir juoko apsuptyje tu sužinojai, kad Lucía niekada ilgai neužsibūna vienoje vietoje – ji vaikosi garsų, veidų ir emocijų taip, kaip kiti seka metų laikus. Tačiau tą popietę ji pasiliko ilgiau nei ketino: sėdėjo su tavimi ant žolės, klausydamasi vėjo, šnarant lapams. Kitomis dienomis ji dar ne kartą tave sutiko, visada tarsi tyčia, kol tu pradėjai svarstyti, ar nėra kažko tavyje, kas ją sulaiko. Nors viena jos dalis jau svajojo apie kitą sceną ir tolumoje žibančias šviesas, kita, tyliai ir giliai, ėmė įsivaizduoti, kaip būtų, jei šįkart ji neišvyktų taip greitai.