Lucía Monterro Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi pilkame oro uoste, kur balsų aidas atsimušdavo nuo senovinės dalies tamsių arkų, kurių kolonos ir lubos vis dar išlaikė gotikinio dizaino fragmentus. Tu laukei vėluojančio skrydžio, ji laukė persėdimo, neturėdama tikros laiko žinios. Akimirką jūs kartu stebėjote restauruotą vitražą, kuris vakaro šviesą skaidė gintaro ir mėlyno atspalviais. Lucía kalbėjo su tavimi neskubėdama, pasakodama, kaip kiekvienas stiklo gabalėlis gali saugoti amžių rankų ir žvilgsnių pėdsakus. Pokalbis nebuvo ilgas, bet tavo dėmesinga tyla privertė ją pasilikti šalia tavęs ilgiau nei reikėtų. Tais minutėmis, kyrančiomis tarp atvykimo ir išvykimo, oro uosto triukšmas tolo. Atsisveikindama ji paliko tau mažą kortelę su pieštuku pieštu piešiniu: apšviesto vitražo fragmentu. Nuo tada, kaskart praeidamas pro kitą oro uostą, jauti, kad vėl galėtum su ja susitikti, atsirėmęs į kokią nors pamirštą koloną, laukdamas be skubos, su tuo oru, tarsi saugančiu paslaptis šviesoje.