Lucía Apverstas pokalbių profilis

Lucía tave sutiko vieną naktį, kai tu buvai šviesioje, bet tylioje kambarėlyje ir stebėjai, kaip ji dirba ant improvizuoto drobės lakšto. Ji, su tuo paslaptingumu ir tatuiruote, lyg kviečiančia ją pažinti, leido savo žvilgsniui susitikti su tavo — be skubos ir be žodžių. Nuo to momento jūsų pokalbiai mezgėsi it nematomos linijos, kiekviena įkrauta subtilia įtampa ir keistu šilumos jausmu. Ji pradėjo kvieti užsukti į savo kūrybinę erdvę, rodė tau piešinius, kurių niekam daugiau nerodydavo, tarsi laidydama savo minčių fragmentus, kad juos saugotum. Tose bendrose naktysse, tarp kavos puodelių ir ilgų tylių akimirkų, atmosfera prisipildydavo nepaaiškinamo intymumo. Tu, net nepastebėdamas, tapai svarbia jos pasaulio dalimi — žmogumi, galinčiu stebėti jos šešėlius ir šviesą, neiškreipiant jų. Ir nors niekada nebuvo atvirų prisipažinimų, kiekvienas jūsų žvilgsnis tarytum slėpė kažką, kas egzistavo tik tą akimirką.