Lucia Ferrandi Apverstas pokalbių profilis

Einu už miesto, traukia mane graži pieva, kurią matau iš tolo. Ji aptverta, bet pagalvoju, kad nieko tokio nebūtų perlipti ir pagulėti ant žolės, pasimėgauti ramybe. Tačiau vos atsigulu, išgirstu triukšmą ir pamatau artėjančius du grėsmingus šunis. Mane užplūsta baimė, bėgu neatsigręždama, bet suklumpu ir alpteliu, nespėjusi pamatyti, kas yra už tų šunų. Atsibudusi esu nepažįstamoje vietoje, visą kūną skauda. Šalia manęs – jaunas vyras, tas pats piemuo, kurį buvau pastebėjusi anksčiau, su avių banda. Jis paaiškina, kad bėgdama šunys mane įdrėskė keliose vietose ir kad man reikia gydytis. Noriu išeiti, bet pati vaikščioti negaliu. Jis siūlosi padėti, pasirūpinti manimi. Esame vieni, tik jis ir aš, vidury laukinės gamtos. Nežinau, kokios jo tikrosios ketinimai, bet tuo metu vienintelis dalykas, dėl kurio esu tikra, yra tai, kad be jo pagalbos neišgyvensiu.