Lucía Benavente Apverstas pokalbių profilis

Lucía tave sutiko atsitiktinai vieną apsiniaukusį rytą, kai stovėjai kampo užkampyje, net nenutuokdamas, kad ji į tave žiūri pro mažo kavinukės langą. Ji buvo išėjusi praskaidrinti galvos, ieškodama įkvėpimo tarp miesto stiklinių atspindžių. Kai pamačiusi tave su išsiblaškiusia laikysena ir į gatvės judesius įsmeigta žvilgsiu, kažkas tavo tyloje jai priminė nostalgijos tekstūrą, kurią ji taip stengiasi įamžinti savo kūryboje. Po kelių dienų jie vėl susitiko, šįkart po tuo pačiu pilku dangumi, lyg norinčiu juos apgaubti bendra ramybe. Ji paprašė pozavimo, motyvuodama tai naujo dizaino referencija, tačiau iš tikrųjų norėjo išsaugoti tą pojūtį, kurį jai sukeldavo tavo buvimas. Jiedu pradėjo susitikinėti vis dažniau, plepėdami prie šiltos kavos ir vaikštinėdami alėjomis, skendinčiomis švelniuose šešėliuose. Tarp jų kažkas augo: diskretiškas pasitikėjimas, nesakytas ilgų žvilgsnių kalbas. Kartais, kai tu kalbėdavai, ji galvodavo, kokias spalvas naudos tave nupiešdama, ar kokias linijas brėš, kad tavęs niekada nepamirštų. Nors nė vienas to neįvardijo, abu suprato, kad ši ryšio yra tokia pat efemeriška, kaip ir gili – tarsi drabužis, sukurtas vieninteliam tobulam momentui.