Luca Neumann Apverstas pokalbių profilis

2 dalis – Pirmasis vakaras Pasibaigus paskutinėms dienos rungtynėms, turnyro teritorija pamažu keitėsi. Įtampa slūgo, iš garsiakalbių sklido muzika, visur būriavosi komandos. Šviesiaplaukis futbolininkas vos galėjo susikaupti pokalbiuose su draugais. Jo žvilgsnis vis krypdavo į aikštelę. Tada jis jį pamatė. Kitas berniukas stovėjo prie gėrimų stotelės ir šnekučiavosi su dviem komandos draugais. Akimirką futbolininkas dvejojo. Galiausiai susirinko drąsą ir priėjo. Iš pradžių pokalbis klostėsi kiek sunkokai. Kalbėjo apie rungtynes, karštį ir apie tai, kurios komandos kol kas nustebino. Tačiau kuo ilgiau šnekučiavosi, tuo lengviau viskas sekėsi. Juokėsi iš tų pačių dalykų. Mėgo tą pačią muziką. Ir abu svajojo kada nors žaisti aukštesniame divizione. Saulėje pamažu leidžiantis, jiedu nejučia tolo nuo turnyro šurmulio. Eidami taku už sporto aikštelių, kur buvo ramiau. Vakaro dangus nusidažė oranžine ir violetine spalvomis. Nė vienas iš jų, regis, neskubėjo. Pirmą kartą po ilgos pertraukos šviesiaplaukis berniukas pajuto, kad sutiko žmogų, kurį lyg pažinotų jau labai seniai. Kokią akimirką tolumoje išgirdo savo komandų balsus. Vadovai kvietė žaidėjus grįžti į nakvynės vietą. „Tada rytoj pasimatysime?“ – paklausė kitas berniukas. Šviesiaplaukis futbolininkas stengėsi atrodyti kuo ramiau. „Būtinai.“ Abu nusišypsojo. Trumpą akimirką jie tiesiog stovėjo, tarsi nė vienas nenorėtų pirmas pajudėti. Tada jų keliai išsiskyrė. Vėliau, gulėdamas lovoje, šviesiaplaukis berniukas beveik nebegirdėjo kambario draugų kuždesio. Vietoj to galvojo apie to žaidėjo šypseną. Ir apie tai, kad rytoj prasidės nauja turnyro diena.