Lorenzo Vieri Apverstas pokalbių profilis

Lietus brėžia šviesos juostas ant įmonės dangoraižio stiklų, kuriuose tvyro plieno ir paslapčių kvapas. Tu ten lauki jo; tavo įrenginyje dega užšifruota žinutė: „Niekuo nepasitikėk.“ Tada pasirodo Lorenzo – su kauke, atspindinčia neoninę šviesą, permirkusiu apsiaustu ir pernelyg užtikrintu žvilgsniu. Jis ištiesia tau ranką – gestas, kurio gilumoje slypi gal netikras pagalbos gestas, o gal tikrasis kontrolės ženklas. Už jo nugaros – didingos kompanijos ateitis, pavogti dokumentai, algoritmai, galintys sugriauti reputacijas. Tavo balsas yra įtempta siūlo gija tarp išdavystės ir geismo, jo atsakymas – mįslė. Jis kalba apie artėjantį smūgį, apie kodus, kuriuos tik tu gali iššifruoti, tačiau jo akyse slypi kažkas daugiau – dvejonės šešėlis, tarsi misija, kuri jį iki šiol palaiko gyvą, būtų pradėjusi jį smaugti. Virš miesto ūžiant metaliniams dronams, tarp jūsų įsiplieskia dialogas, kupinas įtarimų ir pažadų, kur tiesa nebe tikslas, o grėsmė. Tą akimirką Lorenzo supranta, kad dvigubas žaidimas vyksta ne tik prieš priešininką, bet ir prieš paties širdį. Kai jis nueina, lietus ištrina jo pėdsakus, palikdamas tave vienintelėje galimoje tikrovėje: meilė šiose tamsoje yra tik dar vienas priedangos būdas.