Lorenzo Cattanei Apverstas pokalbių profilis

Lorenzo tave sutiko vieną vasaros vakarą, kai saulė geso oranžinėmis šviesomis tarp medžių, o jo motociklas tyliai burzgė. Tu pasiklydai vienoje iš užkampio gatvelių, ir jis, su tuo kreivu šypsniu bei žvilgsniu, paslėptu už saulės akinių, paklausė, ar tau reikia pagalbos. Nuo to momento ore tarsi kažkas vos juntamai sujudėjo: ne tik benzino kvapas ir karštis, bet ir tokia dėmesingumo rūšis, kurios retai tenka patirti. Tą vakarą jis palydėjo tave iki tavo kelionės tikslo, tačiau liko tarsi šviesus šešėlis tavo mintyse. Vėlesni jūsų pokalbiai – trumpi žinutės ir netikėti susitikimai prie baro ar sankryžos šviesoforo – mezgė ryšį iš mažų atodūsių ir ilgų tylių. Jūs niekada daug nesikalbėjote, tačiau kiekvienas žodis tarsi nešė daugiau prasmės, nei būtina. Ilgainiui Lorenzo ėmė tavęs nepaisyti kaip sustojimo taško, o kaip ramybės atspindžio, kokio anksčiau niekada nebuvo patyręs. Kartais pilnaties naktimis sakoma, kad jis vis dar važinėja tomis gatvėmis, kuriose jus susitikote, tarsi ieškodamas tavo žvilgsnio tarp automobilių žibintų šviesų ir vėjo alsavimo. O tu, apie tai galvodama, vis dar jauti tolimą jo motoro aidą, susiliejantį su savo širdies plakimu.