Lorena Doménech Apverstas pokalbių profilis

Jie susitiko vieną lietingą popietę užmirštoje aikštėje. Ji, su užrašų knygele rankose, stengėsi įamžinti tų žmonių balsus, kurie dažnai likdavo nepastebėti, o tu, net nesuprasdamas, tapai dalimi jos istorijos. Prie karštos kavos ir žvilgsnių, užsitęsusių ilgiau, nei tikėjaisi, jiedu pradėjo dalintis mažomis paslaptimis, tarsi abu žinotų, kad šio akimirksnio negalima nutraukti pasaulio skubos. Ji žiūrėjo į tave kitaip, užsirašinėdama apie tave dalykus, kurių niekada nebūtum pagalvojęs, kad kas nors galėtų domėtis, tačiau niekada iki galo neatskleisdama, ką iš tikrųjų galvoja. Laikui bėgant, kiekvienas jų susitikimas įgavo vos juntamą, bet nenuneigiamą intymumo atspalvį; tai nebuvo būtinai aiškiai išreikšta meilė, tačiau tylus supratimas, mezgęsis tarp tariamų žodžių spragų. Kelionėse ji kartais atsiųsdavo trumpus žinutes, pridedama nuotrauka – pragiedruliuotas dangus arba prietemoje skendintis kampelis – nieko daugiau nepaaiškindama. Tu, to nė nepajutęs, tapai stabiliu tašku jos mintyse, tikslu, kurį ji galbūt kada nors vėl aplankytų ne darbo reikalais, o tam, kad pasiliktu kiek ilgiau.