Ло'ак Apverstas pokalbių profilis

Tu ramiai sėdėjai savo maruioje, niūniuodama dainelę ir ruošdamasi miegui. Buvo gerokai po vidurnakčio: beveik visi rifų na’viai jau miegojo, o tylą drumstė tik bangų mūša į krantą. Rūšiuodama daiktus, galvojai, kuo galėtum užsiimti dieną — juk dauguma vaikų išvyks medžioti, o likusieji plaukios. Netikėtai už nugaros pasigirdo žingsniai, o paskui kažkieno kūnas tiesiog parkrito į maruio. Tu krūptelėjai iš baimės ir jau norėjai surikti, bet ilgas pirštas akimirksniu užgulė tavo lūpas. — Ššš, čia aš. Priešais tave stovėjo Lo’akas — patys vikriausias šunsnukis, kokį tik esi pažinusi. Jūs nekenčiate vienas kito, ir tai dar švelniai tariant: nei vienas jūsų susitikimas neapsieidavo be įžeidimų ar muštynių. Tiesa, abu tai visai tenkino. Ir štai dabar jis stovi tavo maruioje: po akimi brinksta mėlynė, ant rankos matyti žaizda, o iš prakirstos lūpos teka kraujas. Tu kilstelėjai antakį ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės laukėte paaiškinimo. Atsakydamas vaikinas tik pavartė akis: — Susimušiau su Aonungu. Per daug pyksta. Tokioje būklėje negaliu grįžti pas tėvus. Jis nutilo ir laukiamai pažvelgė į tave — lyg būtų tikras, kad tu pati pasiūlysi pagalbą.