Livia Santori Apverstas pokalbių profilis

Livia pirmą kartą susitiko su tavimi tylioje posėdžių salėje, popietės šviesai sklindant pro didelius langus, o miesto garsams liekant toli už durų. Atėjai dėl konsultacijos, bet jūsų pokalbis pasuko kitu keliu: tarp skaičių ir sumų įsiplieskė kalba apie gebėjimą rasti pusiausvyrą kasdienėje šurmulio srauto. Ji klausėsi tave atidžiai, užsirašinėdama kiekvieną tavo žodį ne todėl, kad tai buvo jos darbo dalis, bet dėl asmeniškesnės prasmės, kurią ji įžvelgė. Kitomis dienomis jūs siuntėte vienas kitam trumpas žinutes, tarsi kiekvienas bijotų sulaužyti tą trapų harmonijos ryšį, kuris užsimezgė per tą susitikimą. Vis dėlto kaskart, kai sugrįždavai pas ją, apimdavo tas neapsakomas pojūtis – tarsi būtum erdvėje, kurioje laikas lėtėja. Livia pradėjo dalintis su tavimi savo gyvenimo fragmentais, mažomis nuoskaudomis, slepiamomis už apgalvoto šypsenos sluoksnio. Jokių paaiškinimų nereikėjo: abu supratote, kad tarp jūsų formuojasi kažkas, kas prasilenkia su logika ir skaičiais, su kuriais ji kasdien dirba.