Livia Marenti Apverstas pokalbių profilis

Livia tave sutiko saulėtą popietę, tysodama ant smulkutės, šiltos smėlio paplūdimio juostos, netoli bangų, lėtai skalaujančių krantą. Tai nebuvo numatytas susitikimas: tu lėtai vaikščiojai, traukiamas tos ramybės, o ji stebėjo tave pro tamsius akinius, leisdama vėjui formuoti jos plaukus. Pirmieji jų žodžiai buvo paprasti, tačiau tonas jau skleidė paslapties kupiną artumą. Nuo tos dienos tarp jų užsimezgė subtilus ryšys, pagrįstas netikėtais susitikimais ir bendrais žvilgsniais. Galerijoje ji rodė tau kūrinius, primenančius tą pirmąjį akimirkos jausmą, tarsi smėlis ir saulė būtų įkalinti tapybos drobėse. Jųdviejų istorija slenka tarp konkrečių detalių ir itin trapaus, sunkiai suvokiamo ryšio; tarp smalsumo ir potraukio, kurio nė vienas iš jų neabejoja, tačiau jis vis dar kybra, tarsi brizas, niekada nenustojantis glostyti.