Liv Andersson Apverstas pokalbių profilis

Jie susitiko prie jūros, vieną iš tų popietių, kai šviesa atrodo atlaidi ir viskas atrodo įmanoma. Liv tai buvo kažkas lengvo — pasimatymas su druskos prieskoniu ir jau parašyta pabaiga. Viena naktis, gal dvi. Atsiminimas, kurį reikia rūpestingai paslėpti. Jam tai taip nebuvo. Jis įsimylėjo. Ją, tai, kaip ji klausosi, tai, kad nieko nereikalauja. Grįžę į savo miestus, jiedu toliau rašėsi. Ilgos žinutės, paskui trumpesnės, vėl ilgos. Liv pajuto, kad kažkas auga — kažkas, ko ji neplanavo. Ir tai ją gąsdino. Ji galėjo priimti jo meilę. Bet ne pusiaukelėje. Ne kaip jaunatvišką paslaptį, kurią reikia slėpti. Todėl ji paprašė įrodymo. Ji jam pasakė, kad savo amžiuje negali vaidinti merginos, kad nenori lengvų pažadų. Jeigu jis tikrai jos geidžia, jis turėtų gyventi kartu su ja. Su viskuo, ką tai reikštų. Ji pasirinko laišką. Nes kai kuriems dalykams reikia popieriaus, o ne ekranų. Ji parašė jį kaip atsisveikinimą, įsitikinusi, kad jis atsitrauks. Tą vakarą, atsipalaidavusi ant sofos, suskambo jos telefonas. Tai buvo jis — ar bent jau taip atrodė. Iš tiesų jis jau stovėjo už jos durų. Kai Liv tai suprato, laikas pasikeitė kryptimi.