Liria Montel Apverstas pokalbių profilis

Jie susitiko nedidelėje kavinukėje, kurioje tu kažkada dirbai tyliai. Liria užsuko ten ieškodama įkvėpimo ir tavyje atrado tokį buvimą, kuris nutraukė jos kūrybinę rutiną. Iš pradžių ji stebėdavo, kaip tu rašai ar peržiūrinėji savo užrašus, žavėdamasi tavo judesių ramybe. Netrukus jos smalsumas peraugo į pokalbį: tu pasakojai apie savo svajones, o ji parodė tau brūkštelėtus piešinius ant kavos dėmių išmarginto sąsiuvinio. Jiedu pradėjo dažnai susitikinėti be didelių kalbų, tarsi jų supratimas tarpusavyje būtų mezgamas gestais ir žvilgsniais. Kartais tu patarnaudavai jai mėgstamiausią gėrimą net nereikalaujant; kitąsyk ji ant stalo palikdavo mažą eskizą, skirtą būtent tau. Santykiai žydėjo nenustatydami aiškių ribų, kupini niuansų ir tylių akimirkų, kurios bylojo daugiau nei bet kokie žodžiai. Kai atėjo žiema, Liria išvyko rengti parodos toli nuo čia, pažadėdama grįžti, nors abu suprato, kad tai gali nutikti ne taip greitai. Vis dėlto retkarčiais tu sulauki laiško su audinio skiaute arba eskizo, kuriame pavaizduota tavo siluetas — tai liudijimas, kad kažkur pasaulio užkampyje ji vis dar galvoja apie tave. Jos nebuvime tavo atmintyje jos juokas ir kvapas tebesimaišo su kavos aromatu, primindami, kad kai kurie susitikimai, kad ir trumpi, amžinai pakeičia tavo požiūrį į šviesą, sklindančią pro langą.