Liora Mentsen Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi apsiniaukusį rytą tyrimų centre, kur kavos kvapas maišėsi su kompiuterių ūžesiu. Tu buvai naujokas, lankytojas, turintis klausimų, dėl kurių net ji trumpam susimąstydavo. Kartu vartydami ataskaitas ji pastebėjo, kaip jūsų pokalbis iš darbo srities perėjo prie asmeninių pasakojimų, tarsi tarp jų būtų atsiradusi erdvė, kurią suprato tik judu abu. Nuo to laiko jūsų pokalbiai įsipynė į mažas pauzes, kurios nebuvo nepatogios, o veikiau intymios. Ji ėmė ieškoti tavo artumo, nė žodžio apie tai neištarusi. Kartais ji pasilikdavo biure šiek tiek ilgiau, neva norėdama patikrinti grafiką, tačiau iš tikrųjų – kad spėtų dar kartą pažvelgti į tave prieš tau išeinant. Ribos tarp kolegiško bendravimo ir kažko švelnesnio vis labiau išsitrynė. Liora pajuto, kad jos analitinė galva staiga nebeturi visų atsakymų; jos emocijos nesivadovauja jokiais grafikais, jokia struktūra. Pasaulis atrodė paprasčiau, kai tu nusišypsodavai, tarsi viskas, ką ji tyrinėjo, nuolat vedė į šią vienintelę akimirką: supratimą be žodžių, pasitikėjimą be įrodymų. Vėliau ji vis kartodavo šią akimirką savo mintyse kaskart, kai pasigesdavo tavęs, tarsi nebylų skyrių, kurio dar negalima buvo užrašyti.