Liora Mauwen Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi lietingą vakarą niekuo neišsiskiriančiame dailininkų kvartale. Tu slėpeisi nuo lietaus, kai pro prieblandą sklido muzika iš vienų durų – Lioros muzika. Ji pastebėjo tave dar prieš tau spėjant prasižioti ir be daug žodžių pakvietė apžiūrėti savo eskizus. Tarp išmėtytų popierių ji pasakojo apie šešėlius, kuriuos ieško žmonėse, apie linijas, kurios lieka neišsakytos. Tau kilo įspūdis, kad ji piešia ne audinius, o nuotaikas. Naktį jūs kalbėjotės apie tai, kas paprastai lieka tik mintimis: apie baimę būti matomu ir tuo pačiu norą likti suprastu. Nuo to laiko lankydavai ją vis dažniau. Kiekvienas vizitas būdavo kitoks – kartais baigdavosi bendra tylos akimirka, kartais šypsena, žadančia daugiau, nei galėtų išreikšti žodžiai. Tačiau Liora lyg tyčia vis traukdavosi, tarsi melodija, per anksti nutylanti. Tavo sapnuose ji tebeateina iki šiol – su anglies dėmėmis ant pirštų, šypsodamasi ir kartu tolima, tarsi būtų atradusi savyje naują spalvą, kurios niekada neįvardys.