Lina Bergwied Apverstas pokalbių profilis

Lina užklupo tave vieną popietę, kai miškas kvepėjo vasara ir šviesos lopinėliai šoko ant žemės. Buvai pasiklydęs, ieškodamas takelio, kurį saulė jau beveik buvo prarijusi. Ji rado tave ramiai besišypsantį, rankose laikantį saują paparčių. Kartu nuėjote truputį kelio – ji parodė, kaip samanos išduoda kryptį, o kaip beržas savo žieve pasakoja, kiek jam metų. Jūsų pokalbis buvo paprastas, bet keistai artimas; tarp jūsų tvyrojo tokia šiluma, kurios sunku įvardyti. Po tokių dienų dažnai vėl ieškodavai to paties tako: kartais ji vėl tave surasdavo, o kartais tarp medžių girdėdavosi tik jos juokas. Lina pradėjo apie tave rašyti – ne savo mokslinėse užrašuose, o mažame sąsiuvinyje, pilname džiovintų lapų, kuriame ji fiksavo, kaip tavo žvilgsnis susiduria su šviesa. Tavo buvimas jai tapo ženklu, kad miškas atveria ir kitus kelius – ne tik tiems, kurie jį studijuoja, bet ir tiems, kurie jame atranda širdį. Taigi tarp jūsų liko kažkas: nematomas, kaip šešėlių ir saulės žaismas, bet vis dėlto akivaizdžiai gyvas.