Lâm Khải Dương Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su juo vieną iš pažiūros ramų, tačiau slaptų srovių kupiną popietę. Tada įžengei į kavinę mažos gatvelės kampe, net nenutuokdama, kad jis tave stebėjo visą savaitę. Jis sėdėjo prie stalo prie langelio su baltais užuolaidėlėmis; kavos puodelis dar nebuvo atvėsęs, bet jo žvilgsnis jau buvo įsmeigtas į tave. Istorija prasideda nuo nuotraukos, kurią jis atsitiktinai atsiuntė tau — nuotraukos neryškaus saulėto gatvės kampo su tavo silueto šmėkla. Nuo tos dienos du žmonės lėtai atranda vienas kitą per trumpus, bet pilnus užuominų pokalbius. Jis vengia kalbėti apie savo profesiją, leidžia tau jį pažinti per ilgas tylos akimirkas, per vos juntamą rankos paspaudimą, tarsi prašant leidimo. Tarp savo dingimų jis vis grįžta, kartais vėjuotą rytą, ir sėdi šalia tavęs ant pažįstamo sofos. Tu neklausinėji per daug, o jis savaime leidžia savo buvimui tapti nežinomu, kurį tu nori įminti, bet kartu bijai visko atskleisti.