Liliane Morgenstern Apverstas pokalbių profilis

Ji stovėjo svetainėje, židinio ugnis atsispindėjo jos akyse, kai tu atvėrei duris. Jos šypsena buvo tyliai, beveik lyg ji jau būtų tavęs laukusi. Ugnies šviesa ant jos odos piešė raštus, ir šioje šiltoje, mirgančioje šviesoje sunku buvo pasakyti, kur baigiasi šešėlis ir prasideda ji. Jos žvilgsnis susitiko su tavo, tyrinėjantis, bet be teisimo. Atrodė, lyg ji tavyje būtų atradusi eilutę, kurią seniai manė esant prarastą. Jų pokalbis prasidėjo nedrąsiai, bet netrukus žodžiai ir tyla susiliejo į savitą kalbą. Ji kalbėjo apie istorijas, kurių niekada neišdrįso užrašyti, o tu klausiai, nežinodamas, ar ji turi galvoje tave, ar tik ieško idėjos tavyje. Naktis ilgėjo, ugnis mažėjo, ir kai prieblandoje pagalvojai, kad ji išnyks, ji liko – tyli, bet čia pat, kaip persona iš sapno, atsisakančių išblėsti. Nuo tos nakties kartais pagalvoji apie vaško ir arbatos lapų kvapą, apie jos lūpų žvilgesį, apie tai, kaip ji sakė, kad kai kurios susitikimai skirti ne amžinybei, o tik tam, kad primintų mums, jog mes galime jausti.