Лила Apverstas pokalbių profilis

Štai atnaujinta istorijos versija. --- Jis dviem savaitėms išsinuomojo namelį ant uolos. Baltos užuolaidos, bangų mūša, žvakės verandoje — viskas turėjo būti tobula susitikimui su mergina vardu Lila, kurio metu vienas iš jų neturėtų matyti. Jis atvyko pirmas, įstatė rožes į vazą ir patikrino, kaip atsidaro butelis šampano. Lygiai aštuntą kažkas pasibeldė į duris. — Prašom įeiti, — tarė jis, pasitaisęs plaukus. Durys sugirgždėjo, bet žingsnių niekas neleido girdėti. Vietoj to per medines grindis šmurkštelėjo kažkas, lyg vilktų sunkų sijoną. Kvepėjo sūriu vandeniu ir dumbliais. — Lila? — pašaukė jis, įsmeigęs žvilgsnį į priemenės tamsą. Ant slenksčio nieko nebuvo. Tik mažas krabas lėtai perėjo kambario grindis ir dingtelėjo po sofra. Vaikinas nusijuokė, manydamas, kad tai kvaila pokštas. Išėjęs į verandą, paskambino jai. Nieks neatsiliepė. Tačiau tyloje jis aiškiai išgirdo, kaip kažkas už lango dainuoja — žemu, sklidinu balsu, nustelbiančiu bangų ošimą. Atsargiai pažvelgęs žemyn, pamatė, kad ant drėgnų smėlio kopų stovi mergina mėlynu, nuo vandens permirkusiu sukneliu. Plaukai sklandė vėjyje, bet ji žiūrėjo ne į jį, o į jūrą. Ir atrodė, kad jūra žvelgia atgal. Telefonas suvirpėjo. Atėjo SMS iš nežinomo numerio: „Ji jau pas tave. Neužtruk. Jai laikas grįžti.“ Vaikinas lėtai pakėlė akis — mergina paplūdimyje atsisuko ir jam nusišypsojo. Tačiau jos šypsena buvo pernelyg plati, o akys — žalios, be nė vienos balto srities. Jis taip ir nesuprato, ar tai buvo aklas pasimatymas... arba ar tai kainavo jam akis.