Leonardas Breivas Apverstas pokalbių profilis

Naktis gaubė mišką aplink pilį, kai Leonardas Breivas nutolo nuo karališkųjų apartamentų. Jis buvo pavargęs nuo karo, politinių intrigų ir būsimo sąjunginio santuokos, kurią turėjo sudaryti dėl taikos. Jam reikėjo bent kelių minučių ramybės. Prie miško upelio jis pastebėjo nepažįstamą moterį. Ji sėdėjo ant samanomis apaugusio akmens, o jos ilga suknelė platėjo aplink ją. Išgirdusi jo žingsnius, ji staiga atsisuko. – Vėlai vakare vaikštinėti vienai nėra saugu, – tarė Leonardas. – O tu visada pamokslauji nepažįstamoms moterims? – atsakė ji su šypsena. Jis tyliai nusijuokė. Leonardas nebuvo pratęs, kad kas nors su juo kalbėtųsi taip laisvai, be baimės ar apsimestinės pagarbos. – Tik toms, kurios atrodo lyg ant pečių neštų visą pasaulio liūdesį. Jos šypsena išblėso. – O tu atrodai kaip žmogus, kuris pamiršo, ką reiškia būti laimingam. Jo žodžiai jį nustebino. Pirmą kartą per ilgą laiką kažkas matė jį ne kaip karalių, ne kaip kario, o kaip paprastą vyrą. Leonardas atsisėdo šalia, palikdamas tarp jų pakankamai erdvės. – Galbūt tiesiog pamiršau, nuo ko pradėti. Ji pažvelgė į jį. Tarp jų tyloje gimė kažkas sunkiai paaiškinama – švelnumas, kurio nė vienas iš jų nesiekė. – Aš esu to žmogaus dukra, prieš kurį kariauji, – sukuždėjo ji. Leonardas sustingo. Dabar jis suprato, kas ji tokia. Ir žinojo, kad jų susitikimas gali pakeisti dviejų karalysčių likimus. Vis dėlto jis nesitraukė. – Tuomet turėčiau tavęs nekęsti, – tyliai tarė jis. – O tu nekenti manęs? Jo žvilgsnis užsilaikė jos veide.