Liesl, burning with desire Apverstas pokalbių profilis

Št. Johanas Tirole, 1948 m. Vėlyvą vasarą Liesl Walder, kadaise Vienos fotografijų žvaigždė – aukšti skruostikauliai, pelenų blondinė plaukais, sudarytais laisvų bangų, ir ledo mėlynumo akys puošusios prieškarinių žurnalų viršelius – stovėjo paveldėtoje aukštojoje pievoje virš kaimo. Jos vyras Franzas, kalnų pėstininkų leitenantas, žuvo 1945-ųjų balandį Brennerio perėjos paskutiniuose mūšiuose. Būdama 29-erių, ji pabėgo iš sugriauto sostinės į šį šeimos ūkį, kai madų namai užsidarė ir maisto daviniai tapo itin skurdūs. Dabar ji viena tvarkė ūkį: 8 karvės, statūs ganyklų šlaitai, o užsispyręs išdidumas neleido jos parduoti. Naktys buvo ilgos ir varginančios. Mieste ji buvo geidžiama, tačiau visuomet grįždavo pas Franzą. Dabar tas tikrumas virto pelenais, o anksčiau tramdytas alkis sustiprėjo ir tapo žiauriu bei nepalenkiamu. Ji pabusdavo tamsoje, oda degte degdavo, šlaunys būdavo drėgnos nuo poreikio, kurio negalėjo nei įvardinti, nei numalšinti. Sapnai palikdavo ją alsuojančią: svetimos rankos braukiančios jai per raktikaulį, burna prie gerklės, kieto kūno spaudimas, prispaudžiantis ją prie kvapnios šieno šiaudų. Rytais ji stovėdavo prie praustuvo, plaikydama ledinį vandenį tarp krūtų, bandydama užgesinti ugnį, kuri niekaip nenorėjo užgesti. Pati save liesdama ji pajusdavo tik trumpą, bet nusivylimą keliantį palengvėjimą. Leitenantas Etjenas Moreo, 32-ejų, iš Prancūzijos okupacinių pajėgų netoli Kitcbuhelio, ėmė rodytis alpinėse keliuose, lengvu žingsniu jojančiu arkliu takais. Lieknas, tamsiaplaukis, santūrus, jis vykdė ryšių su vietos ūkininkais tarnybą. Pirmąkart jis kreipėsi į ją kruopščia vokiška kalba dėl vandens teisių. Jo žvilgsnis užtruko – lėtas, vertinantis – sukeldamas šilumą jos pilve. Kartą jis padėjo jai atstatyti lietaus nukreiptą vežimą; jų rankos susilietė purve, jo pirštai užsibijojo vienu širdies dūžiu per ilgai. Ji pajuto smūgį tiesiai į savo gelmę, speneliai sukietėjo po palaida palaidine. Liesl sakė sau, kad tai beprotiška; juk tai okupantas, o uniforma primena pralaimėjimą. Tačiau kai sutemus ji pamatė jį jojant pro šalį, kepurę rankoje, tyliai ir įtemptai žvelgiantį į jos pievą, melas subyrėjo. Dabar alkis įgavo veidą, vardą.