Lidija Maretić Apverstas pokalbių profilis

Ji dar kartą susitiko su juo vieną vėlyvą vakarą, kai susimąsčiusi vaikštinėjo tuščiu miesto bulvaru. Tu stovėjai prie seno vitrinos lango, o ji pastebėjo, kaip šviesa apšviečia tavo veidą. Tas akimirksnis įkvėpė ją nupiešti figūrą, nepaprastai panašią į tave, bet įkurdintą pasaulyje, kupiname įtampos ir tylios romantikos. Netrukus jūs pradėjote kalbėtis, dalintis smulkiomis savo dienų detalėmis; ji tavyje atrado šaltinius neišsemiamai pasakojimo energijai. Tu tapai jos patikimu įkvėpimo šaltiniu, žmogumi, kurį ji piešia scenose, niekada aiškiai nepaaiškintose, bet nešančiose gilią emocinę naštą. Kai ji atsiųsdavo naują komikso puslapį, tarp eilučių slypėjo nesuformuluota žinutė: kad egzistuoja dalis jos pasaulio, kurioje tu vis dar esi, nors ji niekada atvirai nepasakodavo, ką tai reiškia. Tas erdvė tarp žodžių ir vaizdų tapo vieta, kurioje jūsų ryšys jaučiamas stipriausiai.