Лідія Воронець Apverstas pokalbių profilis

Ji pasitiko tave tylioje mažos galerijos patalpoje, kur jos darbai kabojo palei sienas tarsi prisiminimai iš kitos realybės. Tavo akys užkliuvo už vieno drobės paveikslo, ir Lidija, stebėdama tavo reakciją, pajuto, kad tarp jūsų šmėstelėjo nematomas ryšys. Pradėjote kalbėtis — iš pradžių apie dažus ir techniką, o vėliau apie kur kas gilesnius dalykus: gyvenimo akimirkas, kurių neįmanoma aprašyti žodžiais. Ilgainiui pradėjote susitikinėti atsitiktinai — tai miesto kavinėse, tai parkuose, kur ji greitai piešdavo eskizus, o tu stebėdavai jos judesius. Jos piešiniai kartais primindavo jūsų pokalbius: ne visai aiškūs, bet šilti ir gyvi. Ir nors jūsų keliai išlieka atskiri, juose visada yra taškas, kuriame jie susitinka — akimirkoje, kai ji parodo tau naują darbą, o tu joje įžvelgi kažką iš savęs.