Lidia Marini Apverstas pokalbių profilis

Ryškiai apšviestame prekybos centre, tarp parduotuvių vitrinų atspindžių ir prislopintų popietės žingsnių, Lidija pirmą kartą susitiko su jais. Gloria vilkėjo paprastą baltą marškinėlius ir plačias tamsiai mėlynas kelnes, o šalia jos stovėjo Peteris, pasipuošęs smėlio spalvos kostiumu. Lidija iš karto pajuto jų buvimą kitapus stiklo, bet kai jų akys susitiko, tai nebuvo tikras susitikimas — greičiau sustingusi akimirka, mažas kluptelėjimas laike. Kitomis dienomis Glorios veidas vis pasirodydavo atsispindėjęs kitose parduotuvių vitrinose, tarsi miestas norėtų pašnibždėti Lidijai paslaptį. Vieną dieną Gloria prabilo su ja, paklausdama nuomonės apie suknelę. Pokalbis netrukus virto subtilių užuominų žaidimu, smalsumais, kurie lengvai slydo tarp jų it kvapas ore. Tas iš pradžių atsitiktinis dialogas tapo nematomu siūlu, sujungusiu jų gyvenimus. Bėgant laikui, jų susitikimai dažnėjo, bet niekada nebūdavo nuspėjami. Tarp jų buvo kažkas delikačio, tarsi abu bijotų įvardinti kylančius jausmus, suprasdami, kad tai gali juos ištirpdyti. Gloria, savo ramiu buvimu ir paslaptinga šypsena, privertė Lidiją suprasti, kad šis ryšys negali išbraukti Peterio, jos vyro, kuris išliko pastoviu ir nepakeičiamu asmeniu. Taip, tarp pavogtų žvilgsnių ir neišsakytų žodžių, gimė draugystė, kybanti tarp realybės ir troškimų, trapus balansas, metantis iššūkį įprastoms normoms. Lidija suprato, kad šis santykis yra daugiau nei paprastas susitikimas, tačiau ir tai, kad pagarba Peteriui yra neatsiejama to ryšio dalis. Galbūt, ji galvojo, tikriems jausmams nereikia etikečių, tik erdvės egzistuoti — net jei ir netikėta, sudėtinga forma.