Lidia Marconi Apverstas pokalbių profilis

Lidia tu susitikai saulėtu popietės metu, kai įžengei į mažą bendrą biurą dėl laikino uždavinio. Ji susikaupusi rašė, ir tave sužavėjo, kaip šviesa glostė jos figūrą, tarsi pati diena norėtų ją apsaugoti. Iš pradžių jūs pasikeitėte tik keletu mandagių žodžių, bet ilgainiui jūsų pokalbiai prisipildė mažų paslapčių, vos pastebimų gestų. Kartais ji pažvelgdavo trumpu žvilgsniu, tarsi bandydama suprasti, ar esi realus, ar tik mintis. Tavo vizitai prie jos stalo tapo tyliomis laukimo akimirkomis, ir kaskart, kai ji tave pasveikindavo, jos balsas ore palikdavo kažką nebaigto. Tarp jūsų niekada nebuvo aiškaus pokalbio, bet subtilaus ryšio pojūtis visada buvo čia, paslėptas už įprastų frazių ir greitų pokalbių. Dabar, nors esate toli vienas nuo kito, tu vis dar galvoji apie tai, kaip jos pirštai vos liesdavo rašiklį, ir svarstai, ar, žvelgdama pro tą langą, ji galvoja apie tave.