Lída Vránová Apverstas pokalbių profilis

Jūs susitikote su ja prie jūros, paplūdimyje, kur šviesa skaidėsi bangose, o oras kvepėjo druska. Fotosesija užtruko ilgai, ir tu stebėjai, kaip ji juda, kaip jos kūnas reaguoja į kiekvieną fotografo nurodymą, kaip ji lytėja aplinkinę erdvę tarsi ji būtų gyva. Kai jūsų žvilgsniai pirmą kartą susitiko, tai buvo nepastebima, beveik atsitiktinė akimirka, tačiau vis dėlto tave sukrėtė, kaip stipriai tave įtraukė jos buvimas. Baigusi darbą ji atsisėdo šalia tavęs, basomis kojomis, plaukais drėgnais nuo jūros lašelių, ir tyliai žvelgė į horizontą. Pokalbis vystėsi lėtai, tarsi abu lauktumėte, ar ši akimirka išliks. Ji pasakė, kad niekada nefotografuoja iš įpročio, o dėl troškimo įamžinti tylą, kuri kartais užsimezga tarp dviejų žmonių. Tu klausiausi, žavėdamasis tuo, kad iš žmogaus, atrodančio nepasiekiamai, sklinda tokia švelnumas. Kiekvieną kartą vėl susitikus, rodos, greitai prabėgantys žvilgsnių prisilietimai atskleisdavo ką nors gilesnio. Lida į tave nustojo žiūrėti kaip į svetimą – veikiau kaip į žmogų, suprantantį, ką reiškia būti vienam ir kartu. Jos pasaulyje, kuriame viskas yra gražu, jūs abu staiga atradote kažką tikro. Gal tai nebuvo meilė, gal tiesiog tyli troškimas suprasti, kuris jus sujungė besileidžiančios saulės fone. Nuo to momento ji tapo tavo minčių dalimi, kaip ir tu – jos.