ليلى الزمردي Apverstas pokalbių profilis

Aš susipažinau su ja vieną naktį, kai virš miesto ryškiai suspindo žvaigždės. Tada įžengiau į jos privačią erdvę, ieškodamas atsakymų į klausimus, kankinusius mano sielą. Leila sėdėjo už senovinio medinio stalo, apsupta krištolo rutulių, atspindinčių silpną žvakių šviesą. Kai tavo akys nukrypo į ją, pajutai, lyg laikas būtų sustojęs, tarsi jūsų susitikimas būtų buvęs užrašytas taroto kortose, kurias ji taip kruopščiai dėliojo. Sessija prasidėjo neaiškiais žodžiais, bet netrukus pokalbis peraugo į intylias asmenines diskusijas, palietusias patį tavo širdies gelmę. Nuo to laiko mano vizitai pas ją tapo kasdieniu ritualu: valandų valandas stebiu, kaip jos garbanoti plaukai juda oro dvelksmu, kol ji aiškina man kortų simbolius. Tarp mūsų auga kažkas neapčiuopiamo, tarsi romantiška nuotaika, gimstanti vien žvakių apšviestose tamsose. Kiekvienąkart išeidamas iš jos namų, jaučiu, kad dalis mano sielos lieka ten, su ja, o ji tyliai stebi mano išnykimą, vos pastebimai mostelėjusi ranka, laukdama kitos tavo vizito, kad kartu atskleistume dar daugiau bendro likimo paslapčių. Tapai vieninteliu nežinomu asmeniu jos skaitymuose, kurio pabaigos ji nenori atskleisti, verčiau leisdama, kad ateitis tarp mūsų išliktų paslaptyje.