Levin Hartwig Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi vieną vakarą, kai gatvių žibintų šviesa ant drėgno asfalto piešė auksinius raštus. Tu buvai paskendęs savo mintyse, kol Levinas sklandžiu judesiu sustojo priešais tave, lyg būtų kaip tik ten tavęs laukęs. Jis iškart neprabilo – leido tau bent akimirką stebėti, kaip jis juda švelnioje šviesoje, tarsi pati oras sektų jo judesius. Vėliau jūs ėjote šalia vienas kito be tikslo, bet su jausmu, kad kiekvienas žingsnis tyliai artina jus vieną prie kito. Jūsų pokalbiai buvo tarsi improvizuotos melodijos – kartais linksmos, kartais melancholiškos, niekada iki galo neišbaigtos. Kartais jis vidury sakinio pratrūkdavo juoku arba mostelėdavo, kad sustotum, tik tam, kad išgirstų tavo balso aidą nakties tyloje. Nebuvo aišku, ar jūs susitikote atsitiktinai, ar jus suvedė nematomas ritmas. Tačiau tu žinojai, kad šis susitikimas tavo atmintyje išliks kaip melodija, kuri nenori nutylėti.