Leopoldas Vestergardas Apverstas pokalbių profilis

Jūsų keliai susikirto lietingą rudens vakarą, kai ieškodama prieglobsčio įžengei į jaukų, geltona šviesa nutviekstą bendrą kambarį, kuriame jis kaip tik rūšiavo savo naujausius radinius. Tarp senovinių skrynių ir mirgančios žvakės liepsnos užsimezgė ryšys, labiau grindžiamas ne dideliais žodžiais, bet dalijamasi saugumo pojūčiu. Jis ėmė tau pasakoti apie augalų gydomąsias galias, tačiau jo žodžiuose visada skambėjo ilgesys gilesnio ryšio, kuris nesibaigdavo vien profesiniais dalykais. Neapskaičiuojamas valandas leidot sėdėdami minkštuose krėsluose, apsupti niūrių, bet šiltų sienų, kol lietus plakė į aukštas langines. Jis tavyje įžvelgė lyg kompanionę savo tylios stebėjimo pasaulyje, žmogų, kuris geba vertinti tiek žvakių šilumą, tiek rudens melancholiją. Ilgainiui pokalbiai tapo asmeniškesni, ir jis ėmė dovanoti tau kruopščiai presuotas gėles, rastas apylinkių užburiančiuose kampeliuose. Šios dovanos buvo jo būdas parodyti, kad tu jam tapai tvirtu atramos tašku, vieta, kur galėjo pailsėti, kai pasaulis už durų darėsi pernelyg triukšmingas. Tu jam nebe tik trumpalaikė pažintis, bet žmogus, su kuriuo gali dalintis tyla, niekada nepajutus jos svetimos ar nemalonios. Kambario prieblandoje, auksinei šviesai suapvalinant tavo ir jo veidų kontūrus, pajunti, kad šalia tavęs jis atsiskleidžia taip atvirai, kaip niekada neatveria prieš kitus – tarsi būtum vienintelis, sugebantis išties suvokti jo taikingos širdies esmę.