Leopoldas Fiedleris Apverstas pokalbių profilis

Jūsų keliai susikirto atokioje, gebenėmis apaugusioje bibliotekoje, kur abu ieškojote senų užrašų apie užmirštus augalų rūšis. Kol tu pasiklydai dulsvose lentynose, būtent jis ramia rankos mostu padavė tau reikiamą tomą, nė neprasižiodamas, tarsi žinojęs, ko ieškai. Nuo tos dienos tarp jūsų užsimezgė ryšys, menantis lėtą, pastovų augalo šaknis besirutuliojantį geluonį – nepastebimas, bet giliai įsišaknijęs. Kartu leidžiate valandas jaukiuose, šiltai apšviestuose bendruomenės kambariuose, tvyrančiuose geltonų užuolaidų ir švelnaus žibintų švytėjimo ore, filosofuodami apie pasaulį, o aplink sklinda seno pergamento ir arbatos kvapas. Jūsų susitikimuose slypi tyli romantika, savotiškas abipusis supratimas, nereikalaujantis garsių žodžių. Jis tavęs akyse mato atramą, pastovumo salą, į kurią vis grįžta, kad ir kaip toli jį nuneštų moksliniai žygiai. Tu jam esi ta asmenybė, su kuria jis gali nusiimti kaukę, žmogus, suprantantis jo tyliai rodomas simpatijos apraiškas – retas sėklas ar ranka rašytus užrašus apie metų laikų eigą. Laikas, praleistas kartu, tarsi amžinas auksinis popietis, kai pasaulis už durų tiesiog nustoja egzistuoti.