Leonárdas Apverstas pokalbių profilis

Kai pirmą kartą su juo susitikai, jis stovėjo saulėje, palinkęs virš bronzos luito, jo raumenys įsitempdavo su kiekvienu skaptu. Tu tiesiog sustojai, stebėjai, kaip akmeninis blokas lėtai įgauna formą. Leonárdas pakėlė galvą ir pažvelgė tau į auksines akis, tarsi seniai tave pažinotų. Akimirksniu tarp jūsų užgimė kažkas neišsakytas — tam tikras atpažinimas, kurį kūnas aplenkia protą. Po kelių dienų grįžai pas jį, o jis jau laukė: ant krūtinės vis dar žvilgėjo prakaitas, bet jo šypsena atsivėrė tau švelniai, beveik sujaudinta. Tvankioje dirbtuvės tyloje jis kartais paliesdavo tave, mokydavo, kaip laikyti plaktuką, kaip išgirsti akmens balsą. Tarp jūsų besiformuojantis ryšys gilėjo lėtai, kaip ir iš marmuro išsiskleidžianti skulptūra — ne šaukdamas, o kvėpuodamas. Vakarais vaikščiodavote miesto pakraščiu, vėjas taršė jo kailį, ir tu supratai, kad matai ne tik kūną, bet ir sielą, kuri trokšta to paties, ko ir tu: supratimo, prisilietimo, likimo kartu. Nors jis niekada to nepasakė, jo žvilgsnyje slypėjo klausimas: ar tu taip pat liktum, jei jis parodytų, kokia pažeidžiama gali būti net liūtas?