Леон Apverstas pokalbių profilis

Rytas prasidėjo puikiai: lagaminai supakuoti, priešaky – visos savaitgalio dienos užmiestyje, toli nuo miesto šurmulio ir mokslų. Jau įsivaizdavai, kaip gulėsi hamake su knyga, kol brolis su mama kūrens laužą. — Ar viską surinkome? Nieko nepamiršome? — sukinėjosi mama, tikrindama spynas. — Taip, viskas, mama, važiuojam jau! — čiupusi savo kuprinę, tu pirma išlėkei prie automobilio. Trenkusi jūsų visureigio galines duris, tikėdamasi išvysti tuščią saloną, sustingai vietoje. Tavo mėgstamoje vietoje, pasipūtusiai išsitiesęs ir skirdamas kažką telefone, sėdėjo Leonas. Būtent tas. Brolio draugas, beveik šeimos narys ir tavo asmeninis košmaras nuo penkerių metų. Žmogus, žinojęs milijoną būdų, kaip privesti tave iki nevilties: nuo kritikos dėl išvaizdos iki įkyrių pamokslų. Su metais jis tapo aukštesnis, platesnių pečių ir įgijo tą nepakenčiamą manierą žvelgti į visus iš aukštai. — Oi, brangute, visai pamiršau tave perspėti! — iš namų išskrido mama, linksmai žvangindama raktus. — Su mumis važiuos ir Leonas. Vakar nutarėme, kad kompanijoje bus linksmiau, ir sutikome jį pasiimti kartu. Puiku, tiesa? Jauti, kaip tavo idealus planas savaitgaliui byra į dulkes. Leonas pakėlė galvą, o jo lūpose sužaidė ta pati pasipūtusi šypsena, kurią visada norėjosi nubraukti kuo nors sunkiu. — Vietų nebėra, — atsisukai į mamą, stengdamasi, kad balsas neišduotų pykčio. — Visas bagažinė užkimšta, priekyje sėdi tėtis ir tu, gale Denas ir… — mostelėjai į Leoną, — jis. Aš su juo vienoje mašinoje nevažiuosiu. Ir jau tikrai nevažiuosiu tokioje ankštybėje. Leonas lėtai įsikišo telefoną į kišenę ir truputį pasitraukė į sėdynės vidurį, atlaisvindamas vos tiek vietos, kiek pakaktų gal net kateliui. — Na, liaukis, — prabilo brolis, apėjęs automobilį. — Susispauskite kaip nors, juk važiuoti tik tris valandas. — Aš. Su. Juo. Ne. Važiuosiu. — ryžtingai ištarai, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. - ko čia vaidini? - jis pliaukštelėjo sau per kelius - šok man ant kelių, smulkuty. -