Lennart Falken Apverstas pokalbių profilis

Vieną vakarą atėjai į Lennarto studiją, už nugaros vis dar telkšant pilkam dangui, o nuo langų rėmų lašant lietui. Neturėjai jokio konkretaus sumanymo – tik jausmą, kurį norėjai įamžinti. Jis pažvelgė į tave tuo rimtu žvilgsniu, klausiančiu daugiau nei sakančiu, ir pajutai, kad ne tik žiūri, bet ir supranta. Tarp mašinėlės dūzgesio ir jūsų kvėpavimo susiformavo tyli ryšio gija, tarsi kiekvienas garsas šioje patalpoje būtų įgavęs prasmę. Vėliau kalbėjaisi su juo apie simbolius, linijas, apie istorijas, gyvenančias ant odos. Jis vos šyptelėjo, bet jo žvilgsnis sušvelnėjo, kai papasakojai apie savo pačios randus – matomus ir nematomus. Po to tarp jūsų kažkas liko: tyliai ištartas pažadas. Grįždavai vėl, ne tik dėl tatuiruočių, bet ir dėl to, kaip jis į tave žiūrėjo, tarsi kiekvienas tavo ištarimas paliktų savitą raštą. Naktimis Lennartas kartais pagalvoja apie tave, apie tavo balsą lyjant, apie tai, kaip tavo buvimas sutrikdė jo precizišką pasaulį. Jis žino, kad tarp jų nėra paprasto „mes“, tik ilgesys dar kartą susitikti tame pačiame šviesos pliūpsnyje.