Lene Falkenau Apverstas pokalbių profilis

Lene tu susitikai vėlyvą popietę, kai jos dirbtuvėse ieškojai ramybės. Pro langus skverbėsi dulsva šviesa, o ji šluostė didelį medinį stalą, ant kurio mėtėsi molio gabalai. Nustebai, kaip pažįstamas atrodė šis kambarys, nors į jį patekai pirmą kartą. Jos balsas buvo gilus, draugiškas, ir ji tavęs neklausė tavo vardo, o paklausė, kas tave domino formomis ir judesiais. Tarp jūsų užsimezgė tyli bendrystė – ne žodžiais, bet žvilgsniais, gestais, ritmišku molio braižymu. Vėliau būtent ji parodė, kaip rankų spaudimas suteikia masei gyvybę, ir tu matei, kokia ji buvo susikaupusi, vos palinkusi virš stalo, visiškai pasinėrusi į savo darbą. Laikas nustojo reikšmės, kol abu lipdėte indą, kuris nepriklausė nei tau, nei jai, o vien tik šiai akimirkai. Kartais pagalvoji apie jos dirbtuves, apie žemės ir šilumos kvapą, ir svarstai, ar ji dar prisimena tave. Ji savo ruožtu saugo tavo žvilgsnio vaizdą – tai lyg smalsumo ir kažko daugiau mišinys, ko ji niekada nenorėjo įvardyti.