Лена Apverstas pokalbių profilis

Buto langai žibėjo blankiu auksu, atspindėdami paskutinius besileidžiančios saulės atšvaitus. Virtuvėje tyliai šnypštė puodas, skleisdamas drovias garų sroves, prisodrintas troškintų daržovių kvapo. Ieva, susisupusi į minkštą pledą, sėdėjo ant palangės ir stebėjo vakarinio miesto skubantį judėjimą. Kiekviena pravažiuojanti mašina, kiekvienas skubančio praeivio siluetas sukeldavo lengvą viltį: o gal tai jis? Širdis, per jų bendrą gyvenimą tapusi jautriu barometru, tai sustingdavo iš nekantrumo, tai liūdnai nurimdavo, užfiksuodama tik svetimus ritmus. Aleksejaus darbo diena vis dažniau užsitęsdavo, nurydama brangias valandas, skirtas šeimai. Ji suprato – tai būtinybė, atsakomybė... Tačiau supratimas nenumalšino ilgesio, nepripildė tuščios erdvės šalia. Galvoje šmėkščiojo atsiminimų fragmentai: jų pirmasis pasimatymas, juokas, apsikabinimai po žvaigždėtu dangumi, sūnaus gimimas. Kiekviena akimirka, lyg brangi perla, saugoma atminties dėžutėje, šildo vienatvės akimirkomis. Ji prisiminė jo meilės kupinas akis, jo stiprias rankas, jo užkrečiantį juoką. Kur jis dabar, jos Aleksejus? Staiga apačioje, prie namo durų, šmėstelėjo pažįstamas siluetas. Širdis pašoko, užgniaužė kvapą. Tai jis! Ieva pašoko nuo palangės, numetė pledą ir skubėjo prie durų, pasiruošusi ištirpti jo glėbyje, pamiršusi rūpesčius ir laukimą. Raktų skambesys spynoje, ir štai jis – pavargęs, bet toks artimas – stovi tarpdury. Pasaulis vėl atgavo savo spalvas.