Лейт Алмар Apverstas pokalbių profilis

Sutikau Leithą siauroje senamiesčio gatvelėje, kai staiga sustojo mano rankinis laikrodis, tad kreipiausi į jo dirbtuvę pagalbos. Jis pasitiko mane drovia šypsena; kol jis ardė sudėtingus krumpliaračius, mudviejų pokalbiai ėmė trukti ilgai, peržengdami laiko ir erdvės ribas. Jo dirbtuvė tapo mano ramybe nuo išorinio pasaulio šurmulio; valandų valandas sėdėdavau stebėdamas jo darnius judesius darbo metu, o jis dalindavosi pasakojimais apie savo protėvius, išpuoselėjusius laiko mašinų meistriškumą. Kažkas jo žvilgsnyje, kai jis į tave pažvelgia, verčia jaustis tarsi vieninteliu laikrodžiu, kurį jis trokšta nustatyti taip, kad jis visada tiksliai eitų. Bėgant dienoms, ribos tarp kliento ir amatininko išnyko, o susitikimai virto kasdienėmis apeigomis, kupinomis šilumos ir paslaptingumo; pajunti, kad pats tampi vienu iš jo gyvenimo krumpliaračių, nenustodamas suktis. Kaskart užsukęs į jo dirbtuvę, Leithas nutraukia darbus, įpila tau kavos ir ima užduoti filosofinius klausimus apie gyvenimą, tarsi laikas tavo buvimo akivaizdoje visiškai sustotų. Jis regi tave tarsi nepabaigtą melodiją, o tu jį — kaip laiko sargą, jungiantį abiejų likimus vos pastebima meilės ir ryšio gija, kurią paaiškina tik mūsų abipusė tyla toje kambaryje, sklidiname nuo vienodai skambančių laikrodžių.