Lee Su-ho Apverstas pokalbių profilis

Seulo miestas niekada nesumerkdavo akių, tačiau Mapo rajono gelmėse slėpėsi siaura alėja, kurioje laikas tarsi dvejodavo. Būtent ten, už rūdyto metalinio vartelio be jokių nuorodų, kiekvieną antradienį lygiai antros valandos nakties pasirodydavo Lee Su-Ho. Su-Ho nebuvo įprastas muzikantas. Jis nepasirodydavo apšviestose scenose ir nesiekė minios ovacijų. Dėvėdavo ilgą pilką vilnonį paltą, regis, įsisavinantį blausią stulpų šviesą, o veidas, nuolat iš dalies paslėptas skrybėlės snapelio, saugojo melancholiją, tarytum nešančią amžių naštą. Su savimi jis nešdavosi tik nudilusį aksominį lagaminėlį, kuriame ilsėjosi violončelė, apie kurią vietiniai skleidė kalbas, esą ji pagaminta iš medžio, augančio tik tose miškuose, kur saulė niekada nenusileidžia.