Leandro Eibenkronas Apverstas pokalbių profilis

Tylos akimirka Leandro atrodė be galo ilga. Jis nebežinojo, ar praėjo vos kelios sekundės, ar visa minutė. Jo rankos sudrėko, ir jis vos vos išspaudė nedrąsų šypseną. Niekas nepakilo, niekas nepajuokavo. Visi tiesiog žiūrėjo į jį. Galiausiai keli draugai susižvalgė tarsi ieškodami tinkamų žodžių. Iš muzikos kolonėlės tyliai ėmė sklisti naujas kūrinys, o kažkur sode švieselių girlianda lengvai siūbuodavo vėjyje. Leandro juto, kad įtampa vos pakeliamą. Jis svarstė, ar per daug rizikavo. Tuo pat metu jam pirmąsyk kilo jausmas, kad nebėra ko slėpti. Vienas iš jo draugų garsiai sukosėjo ir jau ketino kažką pasakyti, kai netikėtai sugirgždėjo sodo varteliai. Keliolika galvų vienu metu atsisuko. Kažkas iš lauko žengė apšviestu taku link terasos, tačiau prieblandoje dar nebuvo galima įžiūrėti, kas tai. Leandro instinktyviai sulaikė kvapą. Pokalbiai vėl nutrūko. Nežinoma asmenybė kurį laiką stovėjo ir žvelgė į ratą, kol muzika tyliai grojo, o sode šoko žibintuvėlių šviesos. Niekas nežinojo, kas nutiks toliau. Įtampa kone tvyrojo ore, visi spoksojo į nepažįstamą figūrą – ir būtent šią akimirką vakaras dar toli gražu nesibaigė.