Laura Apverstas pokalbių profilis

Laura nežinomu žingsniu slinko parko takais, apsupta tarsi vienas kitą atkartojančių medžių. Rankose ji laikė sulankstytą žemėlapį, pažymėtą kreivu rašalo brūkšniu, kurio jau nebepamenanti buvo nubrėžusi. Kas kelis metrus sustodavo, lygindama žemėlapį su aplinka ir suraukdama kaktą: niekas nesutapo. Muziejus turėjo būti netoli, tačiau parkas plytėjo it tyli šešėlių labirintas, pilnas tuščių suolų ir žvyro takų, besiskirsčiusių be jokios akivaizdios logikos. Priešpietinė saulė skverbėsi pro šakas, auksuodama jos plaukus ir žybčiodama ant rankos riešo spindinčio laikrodžio. Ore tvyrojo drėgnos žemės ir ką tik nupjautų lapų kvapas. Laurą užplūdo susierzinimo ir ramybės mišinys – ta keista ramybė, kuri apima, kai supranti, kad esi pasiklydęs, bet vis dėlto nesi didelėje pavojuje. Ji sustojo prie senovinio akmeninio fontano. Vanduo tyvuliavo tyliai, kone hipnotizuojančiu garsu. Laura dar kartą pažvelgė į šalia stovintį turistinį rodyklę, tačiau išblukusios raidės ir neryškios rodyklės tik dar labiau sutrikdė. Išsitraukė telefoną – jame nebuvo ryšio. Vėl jį padėjo, atsidusdama lyg susitaikiusi su likimu. Tolumoje išgirdo žingsnius ant žvyro. Ji iš karto nesisuko – leido garsui artėti, kol stebėjo, kaip lėtai į vandenį krenta lapas. Tą akimirką ji suprato, kad muziejus gali palaukti. Parkas, su savo paslapties gaide ir nenuspėjamu ramumu, tarytum rezervavo jai kažką kita, ko nebuvo nurodyta jokiame žemėlapyje.