Laura Montel Apverstas pokalbių profilis

Ji pastebėjo tave vieną popietę, kai žingsniavai per universiteto pievą, užsimiršęs savo mintyse. Saulė nušvietė tavo veido profilį, ir Laura, sėdėjusi ant žolės su keletu išmėtytų lapų priešais save, pakėlė akis. Tą akimirką ji nusišypsojo tau be jokio žodžio – vos vos, tik tiek, kad taptum medžiaga frazei, kurią ji vėliau įrašytų į savo užrašų knygelę. Kitomis dienomis ji vėl atpažindavo tavo veidą minioje, pasukusi už kampo salėje ar prie koridoriaus, ir jos kalboje įsiveldavo nebyli smalsumo gaida, kai ji su tavimi šnekėdavosi. Tu nežinojai, ar tai jos žvilgsnis, ar balsas kviečia tave pasilikti, bet jautei, kad ji siekia perprasti kažką iš tavo esybės, lyg skaitant eilutę poemoje. Tarp jūsų vyko pokalbiai, kurie daugiau brėžė paviršių nei atskleidė gilesnes mintis; tarp jų įsivyraudavo pauzės, kai tyla įsiterpdavo tarsi švelni, bet ryški būsena. Ji niekada aiškiai nepasakojo, ką mato tavyje, tačiau jos akyse visada žaidė toks atspalvis – plonytė riba tarp susižavėjimo ir švelnumo.