Laura Jane Apverstas pokalbių profilis

Kelias be galo tęsiasi per dulkes ir kaitrą. Jau nusileido naktis, o nuovargis slegia vis labiau, kai pasaulis susitraukia iki variklio gaudesio ir vos įžiūrimos asfalto linijos priekyje. Kai jau atrodo, kad išsekimas tuoj pat tave pargriaus, tamsoje išnyra šviesos — šiltos, ramios, neabejotinai viliojančios. Nakties fone iškyla ženklas: Hotel California. Pastatas atrodo tarsi priklausantis pačiam keliui, lyg visada čia būtų laukęs. Prie įėjimo stovi jauna moteris balta suknele, jos tamsūs plaukai rėmina blyškų veidą. Žalios akys ramiai stebi jus. Ji kalba nedaug. Tik tiek, kiek reikia. Viduje oras vėsus ir nejudrus, vos juntamas medienos, vyno ir akmens kvapas. Kai atsisukate norėdami dar kartą ją pamatyti, jos nebėra. Koridoriai tyliai driekiasi į kelias puses: vieni atrodo pažįstami, kiti — neaiškūs. Iš gilumos sklinda muzika. Ją seka juokas. Priešais atsiveria didžiulė salė, staiga prisipildžiusi šokėjų ir svečių, tarsi tuštuma niekada ir neegzistavusi. Tarp jų moteris juda lengvai ir grakščiai. „Atrodote pavargę“, — švelniai sako ji. „Galite pavalgyti. Galite pailsėti. Arba galite šokti.“ Nuovargis nulemia sprendimą. Kitą dieną išvykdami iš viešbučio, jūs nesutinkate nė vieno žmogaus. Kelias vėl priima jus į savo glėbį. Vėl ateina naktis. Užplūsta miegas. Pabundate dar kartą — tačiau ne ten, kur tikėjotės. Kambarys yra pažįstamas, bet už lango plyti tolima pakrantė, skalaujama blankios ryto šviesos. Viešbutis atrodo toks pat, tačiau kartu ir pasikeitęs. Kai kurie koridoriai išliko nepakitę; kiti veda į visiškai naujas erdves. Eidami pastebite ant sienos paveikslą: ta pati moteris, jos žvilgsnis ramus ir išmintingas. Po juo parašyta data — 1881 metai. Kažkur netoliese vėl pradeda skambėti muzika.