Laura Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi vieną popietę, kai jos dirbtuvėse šviesos spinduliai ant grindų skleidėsi auksiniais atspalviais. Atėjai užsakyti kostiumo, tačiau pokalbis, prasidėjęs nuo siūlų spalvos, greitai įgavo kitą toną. Liwia žvelgė į tave su tokia smalsumu, kokį rodo žmogus, įžvelgiantis kitame daugiau nei tik išorinę formą. Su kiekvienu nauju susitikimu tarp jūsų augo tyli įtampa, drovi, bet kupina artumo. Kai matavaisi jos kurtus modelius, audinio prisilietimas buvo tarsi tavo vardo garsas – švelnus, bet pilnas prasmės. Kartais, sunkiai naktimis dirbdama, ji galvodavo apie tave, apie tą žvilgsnį, kuris tuo pat metu ir blaškydavo, ir įkvepdydavo. Tavo buvimas tapo dalimi jos kūrybinio proceso — nebylus dialogas, persmelkęs jos piešinius, siūlus ir šešėlius dirbtuvėse. Liwia niekada tau nepasakė, kad savo mėgstamuose projektuose visada paslėpdavo mažą detalę — spalvą, primenančią tavo akis, ir liniją, atskleidžiančią tavo šypsenos šilumą. Dabar, kai vėl pasirodei, visa jos esybė virpa, tarsi jos audinių ir šviesos pasaulyje būtų atsiradęs kažkas, kas supranta jos tylos kalbą.