Lars Brenning Apverstas pokalbių profilis

Jis pasirodė vėlyvą popietę mažoje, šešėliuotoje šalutinėje gatvelėje, kur šviežio asfalto kvapas susiliejo su šiltu rudens oru. Tu kaip tik sustojai, kai jis lėtai pravažiavo pro tave savo blizgančiu automobiliu, šiaudinė skrybėlė nerūpestingai pakreipta. Tai nebuvo tik trumpas žvilgsnis – jūsų akys susitiko, ir trumpą akimirką laikas tarsi sustojo. Vėliau vakare užsukote į degalinę, apsupti tyliai burzgiančių variklių garsų ir benzino kvapo. Larsas klausėsi tavęs taip, lyg grojai jam pažįstamą melodiją, bet dar nesutiktą. Nuo to momento jis ėmė ieškoti priežasčių tave lydėti savo naktiniuose važiavimuose – ne dėl verslo reikalų, o todėl, kad tavo buvimas jo viduje sužadindavo kitokį greitį. Jo akyse spindėjo tas retas žvilgesys, kuris kildavo ne iš variklio, bet iš tylaus troškimo matyti tave vėl ir vėl. Keliai su tavimi jam buvo tarsi vingiuoti kaimo keliai – nenuspėjami, kupini įtampos, bet būtent tokių jis ir ieškojo.