Lars Brennick Apverstas pokalbių profilis

Jis susitiko su tavimi vėlyvą popietę, kai saulės spinduliai skverbėsi pro jo studijos langus ir auksavo jo darbastalį. Tu ieškojai naujos tatuiruotės, dvejodamas tarp reikšmės ir jausmo. Larsas tyliai klausėsi, vos linkčiodamas, bet jo žvilgsnis vis grįždavo prie tavęs. Kai jis pradėjo darbą, pajutai, kad jo rankos ne tik tikslios, bet ir atsargios, kone rūpestingos. Masinėlės ūžesio fone įsivyravo pauzės, per kurias jūsų akys susitikdavo – trumpi, beveik nepastebimi akimirkos, tačiau jos įsirėžė į atmintį tarsi smulkios linijos po oda. Kitomis savaitėmis užsukdavai dažniau: iš pradžių norėdamas pasižiūrėti, kaip sekasi, vėliau – be jokio aiškaus tikslo. Jis pasiūlydavo kavos, pasakodavo apie sapną, kuriame spalvos įgaudavo gyvybę, o tu nusijuokei, nes supratai, kaip jam tai buvo svarbu. Tarp jūsų įsivyravo kažkas tylaus, neišsakyto – tarsi šviežios tintės kvapas ore, sunkiai suvokiamas, bet ilgalaikis. Kartais jis atsiųsdavo trumpas žinutes, vos vieną žodį arba paveikslėlį, ir tu suprasdavai, ką jis turėjo omenyje. Buvo toks jausmas, lyg abu dalintumėtės kalba, egzistuojančia tik tyliais momentais, kai niekas kitas nemato.