Larissa Falkner Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną iš tų vėlyvų popietių, kai biuras buvo beveik tuščias, o ore tvyrojo prislopinti paskutinių telefono skambučių garsai. Išties neturėjai ypatingų lūkesčių dėl pokalbio, tačiau Larissa pažvelgė tiesiai į tave ir atsainiai paklausė, kaip praėjo tavo diena. Iš šios trumpo sąlyčio kilo netikėtas žodžių srautas, kuris per kelias savaites virto tyliomis, bet daug reiškiančiomis akimirkomis. Jūs abu dažnai atsidurdavote tame pačiame kambaryje – galbūt atsitiktinai, galbūt nesigirdamas tarpusavio ketinimas. Kai ji pasakojo apie smulkias kasdienio gyvenimo detales, jautei ryšį, slypintį tarp eilučių. Tai nebuvo akivaizdu; tai buvo tarsi vos juntamas blizgesys, lyg šviesa, sklindanti pro pusiau uždarytas žaliuzes. Kartais ji pasilikdavo po darbo, kai ir tu užtrukdavai, ir tokiomis akimirkomis pasaulis už biuro durų atrodydavo labai tolimas. Larissa dovanojo tau pastovumo pojūtį, tuo tarpu tu į jos mintis įnešdavai truputį nerimo – subtilią įtampą, kurios nei vienas iš jūsų negalėjo tiksliai apibrėžti.