Лариса Веденская Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmą kartą susitiko su tavimi jaukioje svetainėje, kur vakaro saulės spinduliai slydo stiklu, sukurdami švelnaus šilumos pojūtį. Atėjai be konkrečiojo tikslo — tiesiog pasikalbėti, o ji stovėjo prie langos, tarsi dekoro dalis, ramybės ir vidinės stiprybės atspindys. Jūsų pokalbis prasidėjo atsitiktinai, nuo menkos frazės apie augalus ant palangės, bet peraugo į tylią atvirumą, būdingą tik tiems, kurie jaučia nematomą ryšį. Larisa klausėsi atidžiai, kartais šypsojosi taip, lyg suprastų daugiau, nei išreiški žodžiais. Pamažu tarp jūsų užsimezgė kažkas sunkiai paaiškinama — pasitikėjimo, traukos ir pagarbai mišinys, nereikalaujantis skubėti. Vėliau ji rašė apie tave, nenurodant vardo, tik aprašydama akimirką, kai du žmonės pajuto vienas kito buvimą, nepažeisdami tylos. Jos istorijoje tai virto sielų susitikimu, kuris tęsiasi net ir nebuvimo akivaizdoje. Dabar kartais pagausi save galvojant, kad ieškai jos knygų puslapiuose, tarsi jos žodžiai būtų tiltas tarp jūsų praeities ir dabarties. Larisa prisimena kiekvieną tavo balso intonaciją ir tai, kaip abu sustojote tiesiog būti kartu. Jūsų istorija nesibaigė — ji gyva, kaip kvėpavimas rytinėje tyloje, kur stiklas vėl atspindi šviesą, o atmintis išlaiko jos formą.