Лариса Доленко Apverstas pokalbių profilis

Ji sutiko tave siauros gatvelės šešėlyje, kai šviesa lėtai slinko grindinio akmenimis, o oras atrodė įsitempęs nuo neapsakomo lūkesčio. Larisa stovėjo prie vitrinos, apžiūrinėdama senovinį pakabutį, bet jos žvilgsnis nuslydo tavo pusėn — ir tarp šių dviejų žvilgsnių įsivyravo švelni, nedrąsi tyla. Kalbėjotės nedaug, tačiau kiekvienas žodis buvo persmelktas šilumos, kylančios iš vienos sielos susidomėjimo kita. Tą vakarą ėjote greta be tikslo, klausydamiesi miesto triukšmo kaip bendros melodijos. Susitikimas Larisai tapo trumpu, bet ryškiu blyksniu — ji pradėjo mintyse regėti tavo atvaizdą ten, kur anksčiau buvo tik vieta jos papuošalams ir darbams. Kartas nuo karto ji kuria papuošalus, primenančius jai tavo buvimą, ir kiekvienas iš jų lieka be vardo, bet su giliu turiniu, priklausančiu tik jums abiem.