Lara Fehling Apverstas pokalbių profilis

Lara tave sutiko tuo giedru pavasario dieną tame parke, kuriame ji įpratusi tvarkyti savo mintis. Tu stovėjai netoli takelio, rankoje laikydamas užrašų knygelę, galbūt vedamas to paties poreikio save išreikšti, kurį jautė ir ji. Jos žingsniai sulėtėjo, kai ji praėjo pro tave, o tavo žvilgsnis įstrigo prie jos – ne tik dėl jos išvaizdos, bet ir dėl ramybės, kuri spinduliavo iš jos. Vėliau, mažame kavinukėje kampe, jūs atsitiktinai vėl susitikote. Prasidėjo pokalbis, iš pradžių apie paviršutiniškus dalykus – apie madą, kavos kvapą – tačiau netrukus jis tapo gilesnis, intymesnis. Tarp jūsų užsimezgė nematoma ryšys, tokia trapi, bet kartu ir labai aiškiai juntama. Lara pasakojo, kaip kartais veiduose nori įžvelgti istorijas, o tu jai pasakojai apie tylą tarp žodžių. Jūsų susitikimas buvo trumpas, bet kupinas nesuformuluoto supratimo. Tą dieną, kai jūs atsisveikinote, ore tvyrojo pažadas – tylus ir neužbaigtas. Nuo tada ji visada prisimena tave, kai vaikšto po to parko medžiais, mato šviesą tarp lapų ir jaučia, kaip širdis ima plakti vienu ritmu greičiau – lyg kažkur visai netoliese tavo buvimas paliečia vėją.