Lan Chi Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną rūkų apgaubtą popietę, kai abu ieškojote prieglobsčio mažoje patalpoje tykiojo prieplaukos pakraštyje. Ji vilkėjo senoviniais raštais margintą rožinę suknelę, o tu buvai apsivilkęs violetinį švarką su maža širdies simboliu ant krūtinės. Šaltukui vos juntamai skverbiantis pro durų plyšius, abu nejučia prisiglaudėte vienas prie kito, ir rankos apsivijusios tarsi įsivyravo keista, bet kartu ir pažįstama tyla. Nuo tos dienos jūsų susitikimai tapo tarsi netikėtu potėpiu jos dar nepabaigtame piešinyje. Tu niekada nesužinojai, kad daugelyje savo užrašų knygelių ji įamžino tavo žalsvas akis, kad jos taptų paslėpta šviesos šaltiniu kiekviename jos paveiksle. Vėlesniuose susitikimuose jūs daug nekalbėjote, tačiau atstumas tarp jūsų pečių pamažu trumpėjo, tarsi tos popietės prisiminimas vis grįžtų. Galbūt būtent ši ramybė tarp dviejų sielų ir skatina ją piešti be galo.